MEFITIC: atsiribojame nuo to, kas yra forsuota ir fiktyvu

Italijos Death/Black metalo šventikai MEFITIC su jų albumu “Woes of Mortal Devotion” buvo vienas įspūdingesnių pogrindžio atradimų praėjusiais metais, kas lėmė jų apsireiškimą ketvirtajame “Armageddon Descends”. Pristatome pokalbį apie MEFITIC esmę.

Mefiticlive2

I. Nuo tada kai MEFITIC susikūrė prireikė daugiau nei dešimt metų tam kad išleistumėt savo pirmąjį pilnametražį albumą. Kodėl taip įvyko? Blogai susiklosčiusios aplinkybės? O galbūt sąmoningai neskubėjote ir nusprendėte skirti daugiau laiko tam kad kuo giliau išvystyti albumo viziją ir išpuoselėti pačią muziką?

MEFITIC susikūrė 2004-ųjų vasarą. Vienintelis mūsų tikslas buvo perteikti šiurpiausius jausmus, susijusius su Mirtimi ir tai, kas gravituoja aplink ją – dvasinis ir kūniškas skausmas. Šis skausmas yra tuštumos, kurią kamuoja nesuvokiama žmogaus ir Dievo santykio natūra, pasekmė. Dėl šios priežasties, prieš pilnai išvystant skambesį buvo svarbu skirti atitinkamai laiko tam, kad įsisavintumėme šiuos niokojančius jausmus. Šio proceso metu MEFITIC sutvėrimas pradėjo vystytis visiškai spontaniškai ir natūraliai, semdamas įkvėpimą iš savo paties gelmių ir vis labiau atsiribodamas nuo tai kas galėtų būti forsuota ir fiktyvu. Dažnai grupės kepa albumus visai nesistengdamos pilnai įsijausti į tai ką siekia perduoti savo muzika; užtai daugelis jų skamba plokščiai, ergo, jų egzistavimas neturi visiškai jokio pagrindo. Taigi, sutinku – ankstesni MEFITIC darbai buvo reikalingi tam kad pasiektumėme “Woes of Mortal Devotion” albume tvyrantį savęs supratimo lygį. Tai buvo atlikta tiek konceptualia, tiek muzikine prasme.

II. MEFITIC yra grupė, kuri retai koncertuoja. Ar taip yra dėl kažkokių ideologinių priežasčių ar tiesiog tai susiję su asmeninėmis priežastimis, kurios yra aukščiau pačios grupės?

Dėl abejų priežasčių. Groti dažnai, toje pačioje vietoje, kenkia tiek emociniam poveikiui, kurį patiria klausytojas, tiek pačiam grupės performansui, kuris praranda intensyvumą. Kuomet stebi grupės pasirodymą vienas iš svarbiausių dalykų yra tai, kad muzika tave visiškai absorbuotų. Tai yra tas pats kas būti išsviestam į tamsiausias ir atokiausias tavo sielos terpes, kuriose žiaurumas kunkuliuoja tarsi užnuodytas kraujas. Svarbiausia, kad kažkas katalizuotų asmenybę, sugebėtų sužadintų tokius sinestezinius (klausos ir regos) pojūčius, kurie tarsi infekcija išplistų po oda. Jei MEFITIC grotų gyvai per daug dažnai, rizikuotumėme tuo, kad sukompromituotumėme šį procesą. Pasirodymai sekę po pirmojo būtų tiktai pretekstas pamatyti vis tuos pačius veidus, paprasčiausiai pasitūsinti, o MEFITIC ketinimai yra visiškai priešingi. Taipogi pastaruosius tris metus du grupės nariai gyvena užsienyje – dėl šios aplinkybės pasiruošimas gyviems pasirodymams tampa dar labiau sudėtingesnis.

III. Gal galėtumėte paaiškinti kodėl pradėjote kurti būtent tokią muziką? Kaip gimsta jūsų muzika? Ar tai yra individualus procesas ar grupės nariai kuria kartu?

Kadangi buvome panašiai auklėjami ir užaugome toje pačioje vietovėje, kiekvienas iš mūsų savo viduje plėtojo ir vystė tas pačias sąvokas, kurios grindžia MEFITIC pamatą. Black ir Death metalas yra geriausia šio nerimo išraiškos forma. Joks kitas žanras nesugeba sujungti atmosferos, kontempliacijos (Black metalas) ir pulsacijos bei karnalumo (Death metalas) į vieną kontekstą. Šie elementai formuoja įdomią sankryžą, kuri ir yra MEFITIC (de)kompozinio proceso pagrindas. Kiekvienas grupės narys gilindamasis į šias emocijas medituoja kūrinio struktūrą ir tuo pačiu stengiasi apibrėžti kūrinio dvasią. Šiame etape muzikos kompozicija yra intymi, tačiau dar neišbaigta: tik tuomet, kai studijoje kolektyviai “išmėsinėjame” kūrinį, yra išgaunama galutinė forma. Šis kolaboracijos procesas įtraukia kiekvieną grupės narį.

IV. Viename iš interviu esate atskleidę, kai kurias detales susijusias su MEFITIC koncepcija. Teigiate, kad jūsų muzikoje “galima rasti daug nuorodų į Bibliją, ypač į Senąjį Testamentą: tai mūsų katalikiškojo auklėjimo prisiminimai, kuriuos papuošėme ir iškraipėme per savo meditacinę prizmę”. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie jūsų katalikišką auklėjimą? Kaip tai įtakojo jūsų gyvenimą ir kaip tai pakeitė jūsų pasaulėžiūrą?

Italijos provincijoje katalikiškas auklėjimas vis dar tebėra smarkiai įsišaknijęs į visuomenę. Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų žmonės yra “vairuojami” religiniais principais. Dauguma asmenų, kurie gyvena šiose plikose ir pamirštose vietovėse gimsta ir miršta remdamiesi tais pačiais įsitikinimais ir principais, kurie dogmavo visą jų egzistenciją. To pasekoje priešais mirtį protas sustyra: nesvarbu koks stiprus būtų tikėjimas – galiausia telieka tik baimė ir neviltis. Natūrali to išvada yra realybės beprasmiškumas ir tai kad mūsų patirtys yra visiškai bergždžios. Būtent tame etape kuomet viskas turėtų įgauti prasmę, kuomet kilimas į dangų Dievo greta turėtų virsti kulminacija, kuomet mūsų neegzistencija turėtų pasiekti aukščiausią ekstazės tašką… tuomet atsiveria praraja, viskas virsta mėsos ir kaulų gniutulu, kuris iš lėto ima irti kartu su kūnu ir laiku.

V. “Armageddon Descends” auditorija jau turėjo progą susipažinti su dvejomis grupėmis iš Italijos – DEMONOMANCY bei PROFANAL. Kaip apibūdintumėt dabartinę Italijos metalo sceną? Galbūt yra kokių mums nežinomų perliukų, kurie tikrai verti dėmesio?

PROFANAL ir DEMONOMANCY yra dvi žudančios grupės. Su DEMONOMANCY praeitais metais turėjome galimybę dalintis scena “Nuclear War Now!” festivalyje ir tai buvo puiku. Italijos scena niekada nebuvo itin produktyvi, tačiau tam tikruose žanruose visada pasižymėjo kokybe, užtektų paminėti tokias grupes kaip ALTAR OF PERVERSION, MORTUARY DRAPE arba NECROMASS. Nuo pat pradžių, kai ėmėme kilti Italijos undergrounde, nuo pirmųjų demo įrašų ir koncertų, pradėjome palaikyti ryšį su kai kuriais mūsų scenos veikėjais, kurie laikui bėgant pasižymėjo nuoseklumu bei atsidavimu. Tai buvo tokios grupės kaip BLACK OATH, UNCREATION, NECRO, VOIDS OF VOMIT, BLASPHEMOPHAGHER, UNCTORIS, NECTROMUTILATOR. Nesenai leidybinė kompanija Unholy Domain Records išleido MORBUS GRAVE demo įrašą – tai nauja grupė, kurią sudaro senai scenoje esantys veikėjai. Jie groja tokį Death metalą, koks ir turėtų būti.

Live

VI. Kaip apibūdintumėte savo gyvus pasirodymus? Kokios mintys verda jūsų galvose kai esate ant scenos? Kokią žinutę jūs siekiate perduoti publikai? Apskritai – ar jums bent kiek yra svarbi klausytojų nuomonė? Ar jūsų pasirodymas būtų toks pat, jeigu jį stebėtų nejudanti, muziką kontempliuojanti žmonių minia, arba galvas kratantys ir šėlstantys bepročiai?

MEFITIC gyvas pasirodymas yra tranzo būsena, tai psichinis blokas kurio metu laikas ir erdvė susitraukia į nebūties verpetą, kurį gali užpildyti tik sielvartas ir Mirtis. Tam kad pasiekti stipriausią pasąmonės su(si)naikinimo lygį stengiamės užgniaužti kuo daugiau percepcijos kanalų: regėjimą – sudraskytais iš po žemių iškastais drabužiais, kurie tarsi atspindi sielą, meldžiančią būti išgelbėta; uoslę – krauju ir šventvagiškos komunijos mišiolo smilkalais; klausą – klyksmais ir dejonėmis, po kurių seka tik visko pabaiga. Ir tai yra tie jausmai, kuriuos ir mes patys išgyvename pasirodymo metu. Fizinis, šio siautulingo ėjimo link pabaigos, atitikmuo yra chaosas. Todėl chaosas, kaip publikos reakcija į pasirodymą, geriausiai įkūnija šias sąvokas.

VII. Corpsepaint‘as – atrodo, kad dar vos prieš keletą metų ši tradicija vis labiau silpo Black Metal grupių įvaizdyje (jau nekalbant apie kitus žanrus). Dabar šis fenomenas ir vėl yra akcentuojamas, galbūt net ryškiau nei praeityje: teigiama jog estetika yra ne ką mažiau svarbi nei pati grupės muzika. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu? Ar pirmiausiai turi eiti muzika, o tik po to įvaizdis. O gal corpsepaint’as yra neatsiejama grupės auros dalis, nenumaldoma mirties ritualo detalė?

Sutinku su teiginiu, kad grupės estetinė dalis turi svarbią įtaką aurai ir geba leisti dar giliau pajusti grupės esmę. Corpsepaint’as yra dalis tradicijos, kurios natūralumas laikui bėgant buvo visiškai iškreiptas. Šiuo atveju reikia tiesiog užduoti klausimą – ar estetika iš tiesų yra susieta su muzika ir sąvokomis, kurios įkvepia grupę, ar tai tėra tiesiog priemonė “priklausyti” tam tikram muzikiniam žanrui. Pastaraisiais metais išplito daugybė estetikos savybių atspalvių, kurių dauguma yra skirti “slėpti” grupės narius tam, kad suteikti daugiau teatrališkumo kūrybai, kurią grupės nariai stengiasi įkūnyti. Mintis, kuri grindžia šio siekio principą nėra bloga, tačiau yra neįtikėtina kaip asmenybių tuštybė priverčia vis daugiau grupių išsižadėti nuoširdumo ir eiti šia kryptimi. Jau geriau klausyti tokios grupės, kuri groja – ir visada grojo – su tradiciniu corpsepaint’u, bet pasirodymo metu atiduoda visą sielą, nei žavėtis blizgučiais ir kažkokiomis psichodelinėmis draperijomis, už kurių riebaus estetinio sluoksnio slepiasi visiška idėjų stoka. Kas liečia MEFITIC, corpsepaint’as buvo visada naudojamas kaip ritualo dalis, o mūsų performansas yra įkvėptas ne tiek kažkokio muzikinio judėjimo, kiek labiau meno pasaulio – ypač Vienos akcionizmo ir Hermanno Nitscho kūrinių.

VIII – “Woes Of Mortal Devotion” išleido kultinė įrašų kompanija Nuclear War Now! Kokiomis aplinkybėmis pradėjote bendradarbiauti ir kiek tai padėjo skleisti jūsų muziką? Ar manote, jog dėl to sulaukėte daugiau susidomėjimo? Kaip skiriasi NWN! darbo pobūdis nuo jūsų buvusio leiblo Drakkar Productions? Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl nutraukėte veiklą su Drakkar?

Kontaktas su įrašų kompanija Nuclear War Now! įvyko RR Bastard iš BLASPHEMOPHEGHER dėka, kuris per praeitą NWN! festivalį mūsų įrašus perdavė Yosuke (festivalio organizatorius bei NWN! savininkas), kuris vėliau susisiekė su mumis. Albumo įrašai vyko Mara’s Cave įrašų studijoje (kur įsirašinėja BLASPHEMOPHAGHER, DEMONOMANCY, BAPHOMET’S BLOOD) ir tai ir buvo esminis skirtumas palyginus su anksčiau išleista medžiaga, kurią įrašinėjome savo studijoje. Abi leidybinės kompanijos atliko savo darbą taip kaip reikia, todėl ir su Drakkar mums buvo visada gerai. Esame labai patenkinti bendradarbiavimu su NWN! prod. muzikine ir ypač menine prasme. Priežastis, dėl kurios nusprendėme pilnametražį albumą leisti su NWN! pagalba, yra tai, kad mūsų žanrai yra gerokai panašesni nei tai, ką leidžia Drakkar. MEFITIC tiesiog turi geresnes galimybes pasireikšti NWN! kontekste.

IX – Paskutiniu metu atsirado labai daug grupių kurios groja taip vadinamą “cavernous Death metal“. Kaip manote, ar šis stilius įgauna vis daugiau populiarumo? Ar matote save kaip šios scenos atstovus? Ar šio stiliaus grupės, turi šansą sulaukti komercinio pasisekimo?

Tikiuosi, kad nei viena iš šio porūšio grupių niekada nepasieks mainstream’o. Kuomet muzika yra įtakojama paklausos, arba susidomėjusių žmonių skaičius tiesiog viršija kūrybos kokybę, tuomet muzikos turinys suskystėja ir viskas skamba dirbtinai bei forsuotai. MEFITIC nepriklauso “cavernous Death metal” scenai vien dėl pačios nepriklausomybės esybės. Žanrų pavadinimai šiuo atveju mažai kam reikalingi; vienoje pusėje yra tokios grupės kaip GRAVE MIASMA, GRAVE UPHEAVAL, PORTAL, kurios galėtų save priskirti prie šio naujo muzikos judėjimo, tačiau sąžiningai išlieka šio žanro pakraštyje. Tai grupės, kurios pradėjo kurti Death metal su visiškai nauju ir šviežiu požiūriu, tačiau vietoj to, kad pasinaudoti kylančiu auditorijos interesu, išlaikė savo asmenybę ir sąžiningumą. Panašiai ir MEFITIC jau daugelį metų groja tas pačias struktūras tokiu pačiu požiūriu ir semiasi įkvėpimo iš savęs paties. Kitoje pusėje yra krūvos anonimiškų grupių, kurios tam, kad kažkaip išreikštų save priskyrė save šiam judėjimui, kuriam yra lemta mirti tuomet kada undergroundą pasieks naujas trend’as. Velniop visą šitą šūdą. Tai nėra Death metal.

logo

Užsisakyk naujienlaiškį dabar!